keastas

Minutė po minutės, diena po dienos, metai po metų, jis nepaliaujamai eina i priekį - laikas.
Taip ir aš žingsnis po žingsnio žengiau pirmyn, bet gyvenimo keliu. Keliu, kuris dabar buvo
nubarstytas medžiu lapais. Bet nė iš tolo nesijaute rudens, tik tie lapai ir vis tamsesni
vakarai primindavo apie greita jo buvimą. Šis buvo ramus tarytum vasaros vakaras, lyg vasaros
atodūsis. Lyg tą kartą ėjau ta pačia gatve tik nebe su tokiomis rudenio laukimo mintimis.
Gatvėse jau degė žibintai, neapšviestuose skersgatviuose leidžiantys tvyroti nejaukumui.
Ištuštėjusios gatvės tarsi žadėjo tyla prieš audra, bet deja ši audra atūš anksčiausiai tik
vasara, gal dar truputy sugužės per šventes.
Priejas šalia mokyklos pamatau kreidele…