Minutė po minutės, diena po dienos, metai po metų, jis nepaliaujamai eina i priekį - laikas.
Taip ir aš žingsnis po žingsnio žengiau pirmyn, bet gyvenimo keliu. Keliu, kuris dabar buvo
nubarstytas medžiu lapais. Bet nė iš tolo nesijaute rudens, tik tie lapai ir vis tamsesni
vakarai primindavo apie greita jo buvimą. Šis buvo ramus tarytum vasaros vakaras, lyg vasaros
atodūsis. Lyg tą kartą ėjau ta pačia gatve tik nebe su tokiomis rudenio laukimo mintimis.
Gatvėse jau degė žibintai, neapšviestuose skersgatviuose leidžiantys tvyroti nejaukumui.
Ištuštėjusios gatvės tarsi žadėjo tyla prieš audra, bet deja ši audra atūš anksčiausiai tik
vasara, gal dar truputy sugužės per šventes.
Priejas šalia mokyklos pamatau kreidele ant kelio vaikiška ranka parašyta užrašą: “Prarast,
tai kažką pradėt iš naujo”.
Perskaitau jį kaip eiline reklama pamatyta per tv.

Tą vakarą turėjau susitikti su ja. Ta kurios nemačiau jau ilga laika. Tas laikas slinko taip
letai. Turėjome susitikti pas ją. Priėjęs prie jos namų išvydau daug automobilių ir degė šviesos
visuose languose bei lauke. Pasidarė neramu. Išsitraukiu telefoną, renku jos nr. “telefonas yra
isjungtas arba uz….”.atitraukiu telefona nuo ausies. Rankos pradeda virpeti, negaliu ten eiti.
paskambinsiu jos draugei, o gal eiti pasiziureti? Ne, reik paskambinti.
-Labas, gal žinai kur Dainora?
-Tu nieko nežinai?
-Ko nežinau?
-Kur tu esi?
-Einu pas Dainora, bet ten..!!
-Žinau..
-Iš kur?
-Aš šnekėjau su Rūta.
-Su sese jos?
-Taip. Nutiko nelaimė.
-Kokia dar nelaimė?!
-Nebėra Dainoros.
-KAIP NEBĖRA!!!
-Užjaučiu, ji žuvo.
-Negali taip būti…
Nusvyra rankos, akyse tvenkiasi ašaros. Negaliu tuo patiketi. Prisedu ant saligatvio,
drebančiais pirštais, negalėdamas tuo patikėti, renku sms teksta, “Ar tai tiesa?” Gavėjas: Rūta.
siųsti-ok.
Suskamba Sting’o “Englishmen in New Yourk”, melodija. Atsakymas is Rūtos. “Taip”.
Viskas.

Aš stoviu ant tilto,
Kur mirtį sau žadu.
Ir nesvarbu ką prarandu, ką palieku,
Žinau tenai mes būsime kartu.

Tiek daug laiko leisdavome drauge, tiek daug smagių akimirkų
praleista čia dviese. Upė juoda - kaip mano ateitis, ir tekanti ji, nuneš mano tamsia ateitį toli -

į niekur....

Sudie sapnai,
Sudie jausmai,
Sudie Dainora mano,
Kokia artima man buvai.
Sudie, sudie visi:
Artimi, draugai,
Priešai ir pažįstami…
SUDIE!!!

Nuaidejo balsas tarp medžių ir sustingo vandeny.