Kartais man patinka atsidurti ten, kur nėra nė vieno veido. Negirdėti jokių kalbų. Nei pykčiu pritvinkusių žodžių, nei per meiliai rezgamų sakinių. Pailsėti nuo minčių skaitymo. Nuklysti. Ir klysti ... ir klysti ten, kur net mano pačios šešėlis niekuomet nepasirodo. Pranykt. Atsirast ten, kur sugebėtum pasisemti pilnas saujas gyvybės. Kartais atsirandu. Tenka. Nežemiškoj vietoj atsidurti. Norėčiau ... ten, kur kiekvieną kartą suspurdėtų širdis. Ar lipti per rąstą reikėtų. Ir susvyruoti. Į tą pusę .. būtent į tą, kurioje akys įstengų matyti tik gerus dalykus. Net jei ... tik užsimerkus dingtų visas šaltis, kuris per tiek laiko apaugo mano odą. Kartais .. ant žalios žalios žolės padėti galvą.. Jausti šiurpuliukas bėgiojant vėjui mano kūnu. Net nepanašu į tobulumą ... o jautiesi, tarsi jame..