Vakar. Tai nutiko vakar, o ji nesugebėjo suvokti. Jau vakaras, praėjo bemaž dvi dienos.Laikas buvo suprasti ir pripažinti realybę tokią ,kokia ji yra. Deja, gyvenime ne viskas taip paprasta, kartais atsisakai racionalaus proto, logiško mąstymo tam, kad nejaustum skausmo. O skausmas jai buvo penki kart devyni, pakelta kvadratu, skaudesnis negu kitiems. Tikrai. Ji išgyveno visus dalykus daug sunkiau, todėl buvo priskirta „ kitokių“ kategorijai ir išmesta už standartinės visuomenės borto. Su visomis savo pažiūromis, nuomone, išsišokimais ,pasisakymais ir kitkuo. Išmetant dar buvo gerai įspirta į užpakalį, kad nesugalvotų trigdyti masinės kultūros plėtros ir smegenų plovimo invazijos veiklos. Šita mergiščia buvo nereikalinga susvetimėjusioje visuomenėje, nebuvo reikalinga facebook‘o,draugas.lt, one.lt ir kitų tinklapių užverbuotiems bendraklasiams, nebuvo reikalinga mokyklos direktorei, kuri rūpinosi tik savo pinigine, ir labiausiai nebuvo reikalinga patėviui, nes vakar mirė Mama.
Visą laiką ji prasedėjo kambaryje. Neėjo į pašarvones, kur giminės apsimestinai pareiškinėjo užuojautą vieni kitiems. Žinoma neapseidami be tokių frazių apie ją : „ Ta mergiotė tokią savimyla, net į motinos laidotuves nesiruošia ateiti“ , murmėjo jie atseit pasipiktinę, kad ji nepareiginga visuomenės narė. Tai girdint darėsi koktu, norėjosi nusileidus į apačią visus pasiųsti velniop ir pasakyti, kad Mamą ji mylėjo labiau, negu jie visi kartu sudėjus. Bet nesinorėjo gadinti ramybės. Aišku, į laidotuves jie visi ateis, skaniai pavalgyti ir pagerti, pasiginčyti dėl palikimo ir išeis jausdamiesi įvykdę dar vieną visuotinę pareigą. Nėra reikalo aiškinti... Jie nesupranta, kad tapo robotais, ir net meilė virto įpročiu, o ne jausmu.
O ji slėpėsi savo kambaryje, kaip beprotė tylėdama žiūrėjo į sieną. Ne todėl, kad į viską buvo nusispjauti. Ji tik bijojo užsikrėsti tuo virusu, sustabarėjimu ir veidmainyste, kuomet šypsena tampa kauke, o tiesa gėda...Ji norėjo, kad žmonės ne devoliucionuotų taip sparčiai, bet viena to pakeisti ar sustabdyti niekaip negalėjo. Todėl stengėsi , kiek galima mažiau , galvoti, kad nepravirktų iš nevilties...
Šį kartą ašaros vistiek pasiekė savo, po dviejų dienų į galvą atėjo mintis, blaivi mintis, privertusi pravirkti:
-Kas dabar bus, kai nebėra Mamos?,- ir ji pravirko nerasdama atsakymo, o pasiklausti neturėjo pas ką.
Nuovargis buvo geriausias dalykas, kuris jos apsoliučiai nenervino. Jis nugramzdindavo į nesvarų miegą, o miegas atnešdavo sapną. Nesvarbu spalvotą, ar pilką, sapne nebūdavo realybės kuri taip skaudino jos maištingą širdutę. Rytas irgi buvo gerai, kol Motina buvo gyva. Jos Motina gamindavo Emilei nuostabiausius pusryčius, ir virdavo pačią skaniausią kavą pasaulyje. Bet dabar rytas pavirto maniaku, kuriam terūpėjo išversti Emilę iš lovos, pamatyti užgesusias akis ir juoktis, juoktis, juoktis. Deja, ji žinojo, kad tai neišvengiama, tiesiog nukreipdavo į rytą bejausmį žvilgsnį ir pasitikdavo dar vieną nereikalingą dieną , po Motinos mirties.
Laidotuvės turėjo vykti ketvirtą valandą, po pietų. Ji privalėjo nueiti į mokyklą, juk nenori, kad visi imtų klausinėti, kas nutiko, sužinotų apie tragediją, imtų reikšti savo „užuojautą“ ir Emilei visai pavažiuotų stogas. Ne, ji to nenorėjo, tad mokykla buvo būtinas dalykas.
Niekas nepastebėjo to liūdesio, nenustebo dėl jos juodų drabužių, juk „toji nenormali gotė“ kitokių ir neturi, neklausė, kas nutiko ar panašiai. Tai buvo eilinė dieną tiems popkultūros sugadintiems vaikams, bet Emilė negalėjo pasigesti dėmesio, pati juk nenorėjo netikrų, suvaidintų užuojautų. Ir kuomet grįžus iš tualeto, nubėgusiu tušu ji atsisėdo klasėje, o kiti net neatsisuko , ji pasijuto niekuo. Tokia ir buvo visiems – niekas. Su nepaisoma nuomone, keistom pažiūrom, senamadišku tikėjimu, maištu ir visom kitom „ keistenybėm“. Už tai, kad taip pasijuto, ji pabarė save prieš Deivą. Juk jam nebuvo svarbios tos visos nesąmoningos nuomonės, Jis mylėjo ją ne už tai ką ji padarė ar ko ne, Jis mylėjo ją dėl to, kokia ji apskritai buvo.
Kuomet mirė Motina, Emilę aptiko mintys, kad Dievas supyko, o gal jo niekada nebuvo šalia? Tuomet ji labai atgailavo dėl tokių šventvagiškų minčių. Pasiimdamas Motiną, Jis parodė žmonėms, kad jie neverti turėti tokį nuostabų žmogų žemėje. „Matyt,-mąstė Emilė,- aš ne tokia gera, kad ir mane pasiimtų...“ Bet iš tiesų ji žinojo, kad yra daug geresnė už daugumą šalia esančių asmenų. Ji netgi nelaikė aplinkinių žmonėmis, nes žmogus turi sielą, o jie elgėsi, kaip bejausmiai robotai, ir rodės, kad vienintelė jų misija yra susinaikinti patiems.
Po pamokų ji patraukė link kapinių. Procesija buvo seniai nukeliavus, jau buvo paverkta, pagailėta, pakųkčiota ir panašiai. Laidotuvės buvo puikiai suvaidintos, ir Emilei tai nekėlė jokių emocijų. Net juoktis iš to ji neturėjo jėgų. Artėjant prie kapinių, viduje didėjo guzas. Kuomet kaupiasi ašaros ir jau ne žmogaus valiai jas sustabdyti..
Žiūrėdama į antkapius ji galvojo, kad net tokioje ramioje ir šventoje vietoje, mirę žmonės, kaip ir gyvi – lenktyniauja vieni su kitais. Kas pasistatys gražesnį, ištaigingenį antkapį. Kam pastatys altorėlį, o kam – nieko. Ironiši tie žmonės būna, tarsi po mirties, tai labai svarbu. Svarbiausia, kad visada būtų nors viena gyva siela, kuri ateitų aplankyti to kauburėlio po ,kuriuo ilsisi žmogaus pavargęs kūnas. Deja, dažnai pastatydami ištaigingus antkapius žmonės galvoja, kad tai šildo. Nereikia! Geriau uždegite žvakutę ir sukalbėkite maldą, kad mirusysis nesijaustų toks pamirštas žemėje..
Emilė priėjo prie šalto, gelsvo smėlio kalnelio apkrauto gėlėm ir vainikais. Žvakelės jau nedegė, šalia nieko nebuvo. Tik ji viena atėjo atsisveikinti su Motina iš visos širdies. O gal neatsisveikinti? Tik palinkėti geros kelionės, pas Aukščiausiąjį. O visi kiti, tie kurie čia neseniai stovėjo piktinosi, jog vargšė Motina, kuri šitokia dukra užsiaugino, kad net į laidotuves neatėjo,- burbėjo jie. Jau gėrė ir lėbavo ,juokėsi gedulinguose pietuose. Tik Emilė stovėdama šalia kapo, žvelgė į smėlį, melsdama Dievą prižiūrėti Motiną. Vienintelę brangiausią, kurią Emilė dar visai neseniai turėjo....