Kambarys Rokui buvo tapęs kalėjimu. O kaip kitaip galima pavadinti 20 kvadratinių metrų senais baldais apstatytą patalpą, iš kurios nesi kojos iškėlęs ištisus metus? Nuo tada, kai medikai pašnibždomis žmonai pasakė, kad “visi gydymo būdai išbandyti”. Toks pasitaikė pirmas perspėjimas apie būtinybę ruoštis. Nuo tos akimirkos nebūdavo dienos, kad jis nepagalvotų apie ženklus, kurie įspės apie artėjantį persikraustymą į kitus namus. Ir kažkodėl buvo gėda, kad išeis suvokęs tik tai, kad jau reikia trauktis. Be gailesčio, be atsiprašymo. Be atsisveikinimo. Neatlikus visų apeigų, kurios jam atrodė svarbios ir prasmingos. Gal net būtinos.   

Taip Rokas sulaukė rudens, su tomis pačiomis mintimis peržiemojo, paprašė lovą pristumti arčiau lango, kad matytų pavasario žalumą… Vasaros nelaukė – karščiai kankino, jis prakaitavo. Oda parausdavo, tapdavo lipni. Akys dar labiau įdubdavo. Rokui tokiomis dienomis tirpo pirštai. Jis nebegalėjo net nuvyti ant kaktos nutūpusios musės. Mirtis jau leidosi iš galvos į širdį.  
Vis dažniau Rokas jautėsi it ką tik pro gruntą prasikalęs želmuo, apraizgytas vilties, kad sulig kiekvienu rytu stiprės. Tačiau buvo atvirkščiai – vyras vis aiškiau matė, kaip traukiasi gyvybė. Kasdieniai minčių užtemimai svaigino, nes tada jis nebejausdavo laiko. Užsimerkdavo, nes nebegalėjo išlaikyti vokų – šie tapdavo tokie sunkūs… Lūpų nekrutindavo. Kai jos išdžiuvusios, kiekvienas krustelėjimas sukeldavo skausmą. Rokas jau buvo išmokęs be reikalo nejudinti nė vieno odos lopinėlio. Juk net kiekviena paklodės raukšlė kėlė skausmą. Gailėjosi, kad būdamas jaunas daug dirbo ir todėl jo tokios didelės plaštakos. Ir jas pajudinti prireikdavo kasdien vis daugiau pastangų. Vakar net buvo toptelėjusi mintis, kad prieš laikrodžiui mušant paskutines jo gyvybės minutes, nespės ant krūtinės abidvi susidėti.  
Iš vaistų paskatintų užtemimų pabusdavo, nes suvokdavo, kad girdi garsus, pajausdavo iš virtuvės sklindančius kvapus. Tai erzindavo. Nes jie nebeteikė džiaugsmo – mat nebebuvo reikalingi.
- Norėčiau braškių, - jo lūpos vos vos sukrutėjo.  
- Kažką sakei? – sukluso prie lovos sėdėjusi žmona. Ji pakėlė akis nuo laikraščio, pažiūrėjo į lovoje tysantį kūną.  
Vyras prisiminė, kaip jis jų gyvenimo saulėtekyje basomis vos ne kasryt skubėdavo į daržą priskinti rasotų braškių tada, kai jie laukėsi pirmagimio. Ji sėdėdavo lovoje, lūpomis glamonėjo dideles, raudonas uogas, o jis skruostu priglusdavo prie pilvo ir laukdavo, kaip į moters pasitenkinimą reaguos kūdikis. Ji sakydavo, kad spurda, bet vyras nejuto.  
- Norėčiau braškių, - pakartojo.  
- Tada tu man pasufleruok, kur dabar jų gauti… - nepakeldama akių nuo laikraščio tarstelėjo moteris.
- Ir jokios pernykštės uogienės nėra?  
- Nėra.  
“Gaila”, - pagalvojo, tik nepasakė garsiai. Nebeturėjo jėgų. Ir nebenorėjo. Kiti geriau žino, ko jam reikia. Užsimerkė. Tamsu. Rokui jau seniai norėjosi su šalia sėdinčia moterimi bent keliais žodžiais persimesti, o gal net ir detaliau aptarti, kaip ji gyvens, kai jis iškeliaus iš šių namų. Tačiau ji nedavė jokio – bent menkiausio signalo, kad toks pokalbis ir jai reikalingas.
-Kažin, koks turėtų būti mano paskutinis noras? – neatsimerkdamas ištarė. Laikraštis sušnarėjo.  
-Susigalvok.  
-O koks tavo būtų?  
-Nežinau, - ramiai ir lakoniškai atsakė. Atsistojo, ištiesusi ranką praskleidė užuolaidą – kad daugiau šviesos į kambarį įeitų.  
- Bet koks jis turėtų būti?  
- Kas?  
- Noras.  
- Tarsi savęs pratęsimas… - moteris susimąstė. Rokas niekada nėra apie tai su ja kalbėjęs… Kas čia jam šiandien?  
- Tu toli, bet tavo norai čia vis dar įgyvendinami… su jais skaitomasi… O ar ne geriau rūpintis žmonėmis, kol jie gyvi?
- Rokai, ką tu čia kalbi, - žmonos balsas pasirodė piktas. – Sugalvok, ko konkrečiai norėtum. Einu pašildysiu sriubos – valgysime.  
Jis tylėjo. Grimzdo į būseną panašią į miegą. Bet tai nebuvo miegas. Jis valgyti nebenorėjo. Tai per daug kasdieniškas ritualas. Norėjo kažkokių naujų spalvų. Prisiminė, kaip ligoninėje palatos kaimynas pasikvietė sesutę ir kažką jai sušnibždėjęs į saują įbruko 20 litų. Netrukus mergina atėjo nešina šampano buteliu ir trimis taurėmis. “Už šią dieną!” – sučiauškėjo ji pakeldama savo taurę. Tai buvo tikra palaima. Ryte tą žmogelį išvežė su visa lova. Į vonią. Bet nei po pusvalandžio,nei po valandos jo nebegrąžino. Sakė, kad į kitą palatą perkėlė. Sesutės melavo. Rokas tai jautė, bet nedrįso paprašyti jį nuvežti pasižiūrėti, kaip naujoje lovoje įsikūrė jo buvęs “palačiokas”. Vyriškiui buvo smagu apsimetinėti - leisti suprasti, kad jį sesutės įtikino.  
Ž mona grįžo su padėklu, ant kurio jis užuodė burokėlių sriubą.  
-Atnešk šaukštą.  
-Bus sunku.  
-Pabandysiu.  
Bet Rokui nesisekė apžioti šaukšto. Nepavyko ir šaukštelio. Burokėlių sriubos tyrė nutekėjo per smakrą.  
-Matai… Bandom vis tik su švirkštu, - žmona pažvelgė į vyrą. Rokas jai priminė bejėgį kūdikį. Ji šyptelėjo, nes išsitepliojęs vyras jai atrodė juokingai. Rokas jautė, kaip smakru žemyn tyso nenurytas kąsnis. Lyg ašara per skruostą…  
- Milita, o kodėl už manęs tekėjai?  
Moterį netikėtas vyro klausimas nustebino. Nubėgo šiurpuliukai. Juk vestuves jie kėlė labai jauni. Prieš trisdešimt metų. Po dviejų mėnesių bus jubiliejus. Ji jau galvojo apie tai. Abejojo, ar reikia kviesti pašalinių žmonių. Roką tai vargintų.  
- Pakalbėsime, kai sustiprėsi.  
- Turi daug ką pasakyti?  
- Kalbėtis reikia ir apie bet ką.  
- Dėk į šalį tą sriubą. Ji jau atvėso – nebevalgysiu. Atsisėsk šalia.  
- Rokai, tu mane gąsdini.  
- Bijai paskutinių pokalbių?  
- Rokai… - moteris be ašarų ėmė kūkčioti. Tokio pokalbio ji baiminosi labiausiai. Roko sesuo ragino ją nueiti pas psichologą, bet ji vis neturėjo laiko. Moteris plėšėsi savy negalėdama rasti atsakymo, ar reikia prieš mirtį vyrui pasakyti visas nuo jo tiek metų slėptas paslaptis. Ar leisti jam sakyti savąsias?..  
- Tik jau neašarok. Visų širdys kada nors baigs darbą, - vyrui pasisekė dešine ranka pagauti moters pirštus. Spustelėjo juos. Jautė, kokie jie įsitempę. – Gerai, kad ne tu pirma išeini… Nemokėčiau išlydėti.  
Jis pajautė, kad kambaryje vėsu. Įkvėpė šviežio oro… Tarsi būtų pravertas langas. Matė aplink jį lakiojančius ir ant veido taikančius nutūpti vyšnios dydžio snaiges primenančius švelnius minkštus gumulėlius, pro kuriuos išvydo išnyrančias rankas. Jos artinosi. Rokas norėjosi ištiesti savąsias, tik jos neklausė. Buvo sunkios, tokios, kokias jausdavo tada, kai jaunystėje, teturėdami pjūklą ir kirvį, su pusbroliu visą dieną retindavo mišką. Tačiau į jį ištiestos rankos suskubo – apglėbė žmogaus pečius... Prisiglaudė… Jose Rokas išvydo smėlio laikrodį primenantį daiktą… Tačiau stikle šėlę grūdeliai visai nepriminė smėlio kruopelyčių, jie buvo panašūs į pelenus. Akyse aptemo. Jis nebematė šalia sėdėjusios Militos. Šilta…Matyt, ji savo kūnu prigludo. Jis niekieno neragindamas atsistojo. Tiesiai veidu į duris. Ir pasuko prie jų… Norėjo atsigręžti ir pamatyti tos moters, kuri sėdėjo prie jo lovos akis. Jos tikriausiai labai nustebusios, kad jis taip lengvai pakilo iš lovos.  
Atsipeikėjusi Milita atsistojo nuo lovos, pamankštino nutirpusią ranką… Bijodama pažvelgti į pataluose gulinčio vyro akis, užsimerkusi atsistojo. Nusvirduliavo ir ant stalo bei prie lovos uždegė iš bažnyčios tai progai parsineštas žvakes.  
Atsitūpė prie lovos. Vyras tebežiūrėjo į ją. Paėmė drėgną ir šiltą Roko ranką. Paglostė. Pabučiavo. Priglaudė ją prie skruosto... Sušnibždėjo ašarų pilna burna:  
- Kai pasijusi ten vienišas, pranešk…  
Jai nebuvo svarbu, kad vyras nieko negirdėjo. Jai reikėjo garsiai tai pasakyti, kad pati girdėtų, kad tai padarė.

 Ji Roko nemylėjo. Bet be jo nemokės ir gyventi.