Kaip keista rašyti, bet taip sunku pasakyti: ką iš tiesų galvoji, ką jauti, kaip jautiesi. O jaučiuosi aš blogai ir rašymas ne visada padeda, norėčiau daug ką pakeisti, norėčiau pasakyti tiesą - bet bijau, nežinau ko bijau, gal savęs, gal kitų kurie mane išpeiks, bet aš (pasinaudojusi vienu slapyvardžiu visur) stengiuosi reikšti savo mintis. Tai sunku - pasakyti tiesą, tiesą kad bijai, kad nežinai kas bus rytoj, kad bijai jog tavo svajone neišsipildys, kad bijai, nes šis pasaulis griūva ir tu - mes kartu su juo. Tu kalbi... Aš kalbu su savo draugais - nežinau ar jie mano draugai apie problemas - kurios ištinka šį pasaulį, apie savo profesijas - kad darbą bus sunku gauti nepaisant visko (kad ir kaip stengiesi), apie politiką - ką darytume kitaip - darome išvadas kurios nesibaigia - kaip ir šis nuobodus monologas, bet kaip gi daugiau išsakyti savo mintis. Aš esu - aš mąstau, aš dirbu stengiuosi esu patriotė - bet.... Sunku pripažinti tiesą, kuri nėra lengva. Kartu sunku pripažinti, kad dažnai sužlugdome individus kurie galėtų pakeisti pasaulį mūsų pasaulis turi griežtus rėmus į kuriuos netilpę žmonės vadinami kvailiais, vaikais ir kitais įžeidžiančiais būdvardžiais. Žinau tą jausmą kai išlendi iš rėmų - kai tave visi smukdo  - sunku būti savimi tenka apsimetinėti (lysti į rėmus). Norėčiau tiesos bet......