Sėdžiu ant bedugnės krašto tabaluoju kojomis ir mąstau-ar tai gyvenimas...Kur prasmė -esmė? O ar man jos išvis  reik...Šokti nešokti? O gal dar valandėlę pasėdėti-gal kas pasikeis? Ar pasikeis jei tik sėdėsiu ir nieko neveiksiu? Apsidairau.Tylu.Ramu.Tamsu....Išgirstu tylų vaiko verksmą, jis  vis garsėja...Nieko nebus teks keltis ir eit -ieškot kur verkia? Kas verkia? Gal dėl manęs? Prabundu-reik manęs..Prisiglaudžiu,pasupuoju-gera. Turiu dėl ko  gyventi-ne dėl savęs...